Amzinai stiprus online dating

Grįžęs iš ligoninės jis namuose darydavo grėbliams dantis. Operavo profesorius Algimantas Marcinkevičius Vilniuje. Tėvukas jam juokaudamas sakė: – Nesuprantu, kas pas jus per valdžia – darmai nupjovė koją, darmai žemę atėmė. 1936 metais prie vieškelio į Ukmergę buvo pastatytas 20 metrų gelžbetoninis kryžius. Vėliau, dirbdamas Kavarske, aš norėjau jo atminimui vieną gatvę pavadinti jo vardu, bet vietos valdžia tam nepritarė. Dabar Vidiškiuose tos mokyklos jau nėra – liūdna, bet ji parduota ir nugriauta. 1938 metais mokyklą aplankė Danijos švietimo reikalų ministras ir stebėjosi, kad Lietuvoje tokios geros gimnazijos. Čeponis, Petras Našlėnas ir aš tuos lapelius spausdindavome Kaune. Narai buvo labai žemai, todėl stambesni kaliniai negalėdavo palįsti, pavyzdžiui, kartu su mumis buvęs kun. Guldavai ant vieno palto skverno, o kitu užsiklodavai. Jis kalbėdavo nesikarščiuodamas, klausimus užduodavo labai taiklius. Jam galima būdavo nieko neatsakyti, bet aš bijojau, kad kai ims kankinti, galiu neišlaikyti, todėl bandžiau kaip nors gudrumu išsisukti. Kad jų nesigirdėtų, kabinete už sienos grodavo armonika, o kalėjimo kieme visą naktį burgzdavo įjungti sunkvežimių varikliai. Po to pradėjo kumščiais mušti per galvą, akis, į veidą. Susitikimas buvo trumpas – netrukus Martavičių iškvietė, – matyt, laukė kita auka. Čia į krūtinės ląstą pripūsdavo oro, ir taip kaverną suspausdavo. Teresėlės dieną) į tą kabinetą susirinko gal septyni žmonės: kunigas Liudas Puzonas, buvęs Lietuvos vyriausybės narys Vladas Nasevičius ir kiti artimiausi kaliniai. Atsimenu, mano rūbai buvo labai suplyšę, kelnės sulopytos. Nesuvokdamas net to, ko reikalaujama, ir savo įsitikinimais bei pažiūromis būdamas tarybinis pilietis, aš kategoriškai atsisakiau pasirašyti.1947 m.

Važiavo palei upelį prie krūmų, norėjo juos nupjauti, užsikabino ratai ir nuvirto. Vėliau jam nupjovė ir antrą koją (irgi aukščiau kelių). Pranciškus Kalibatas su parapijiečiais 1915 metais Kavarsko bažnyčią atstatė. Bažnyčia buvo atstatyta be bokštų, bet 1927 metais atstatė ir bokštą (su trim varpais), o 1931-aisiais – didįjį altorių. Prezidentas tada neva aiškinęs: kad mane pašiepė, tai pašiepė, bet kad pašiepė mano žmoną – kas ją gins? Nors mūsų kaimo vaikų, lankančių Ukmergės gimnaziją, skaičius kasmet didėjo, mano brolis ir sesuo mokėsi Vidiškiuose – ten jau veikė progimnazija (atėjus bolševikams, buvo padaryta dešimties klasių mokykla). Visi mokykloje avėjo šliurėmis, su batais niekas nevaikščiojo. Pirmadienio rytą mokiniai jį rasdavo šviežiai išblizgintą. Mokydamiesi seminarijoje mes su Jonu Čeponiu gyvenome pas pranciškonus. Vilniaus kalėjimas švaresnis – visai kita kalėjimo įranga. Kad nereikėtų stovėti, naktį kaliniai lįsdavo pagulėti po narais. Palindęs po narais jau negalėdavai pakeisti pozos, nes nebuvo vietos apsiversti – gulėdavome aukštielninki. Šis neva norėdavo užsirūkyti, tada Todesas jį sudrausdavo, esą nevalia rūkyti kabinete, o tuo pat metu man pasiūlydavo rūkyti. Kartą, kai mane nuvedė tardyti, jis atėjo ir liepė tardytojui atraitoti jam rankoves. Bet tie atstatydami kojas atstumdavo, kad arčiau neprieičiau. Jo skyriuje buvo nedidelis kabinetas, vadinamas „Pneumatoroksnaja“, kuriame darydavo dirbtinį pneumatoroksą, kai ligoniams būdavo didelių plaučių tuberkuliozės kavernų. Tame raštelyje buvo parašyta: „Aš, Svarinskas Alfonsas, Vaclovo, atsisakau tarybiniams tardymo organams duoti bet kokius parodymus apie nacionalistinį pogrindį“.

Mokytojas Edvardas Kukuoška buvo Vidiškių mokyklos direktorius. Jai niekas neužkliūdavo – ar rašysi vidury sąsiuvinio, pradžioje ar gale. Ji reikalavo rašyti tvarkingai, iš eilės kiekviename puslapyje. Mokytoja Danauskaitė nurodė, kaip rašyti, ir niekas nesugalvojo daryti kitaip. Svarbi informacija pasiekdavo mokyklą, o mokiniai buvo imlūs žinioms ir politikai. Tai buvo dideli pinigai – hektaras žemės tiek kainuodavo. Dar savo vaikystės laikais girdėdavau rusiškai keikiantis. Išgirdus keikiantis reikėdavo mokėti vieno lito baudą. Gimnazijos kapelionu buvo kunigas Juozas Danauskas. Deltuvoje mokykla buvo sena, gal trys mediniai pastatai. Labiausiai laukdavau rudens, kada prasidės mokslo metai. Bet jie nesugebėjo nustatyti, kad aš pats buvau partizanas. Bijojau, kad kas iš mano kaimo žmonių nepasakytų, kaip iš tiesų yra. Ten man jį teko sutikti, kai aplankydavau kanauninką grįžęs po antrojo arešto. Tardytojas protokolus formulavo savaip, ko pasekoje vieno protokolo negalėjau pasirašyti. Man pareiškus savo pastabas dėl bylos eigos, buvo paaiškinta, kad galutinai galėsiu išsiaiškinti Karo Tribunole. TSRS Valstybės Saugumo Ministrą tarpininkauti įnešant mano skundą į „Ypatingąjį Teismą“ ir mano bylą pavesti nagrinėti Karo tribunolui man dalyvaujant. Generolas atsistojo: – Vyresnysis leitenante, niekada išdaviku nebuvau ir nebūsiu! Bet aš turėjau baltą chalatą, todėl ir daugiau laisvės – su chalatu neišvarydavo. Jis kalbėdavo apie okupaciją: sakė nieko nežinojęs apie tai, kad Lietuva okupuojama. Po to sakė: – Visą gyvenimą atidaviau pravoslavijai, o prieš mirtį tėvas Piotr nenori ateiti ir išklausyti mano išpažinties, – ir paprašė pakviesti katalikų kunigą. Prelatas sakė, kad profesorius atliko išpažintį gražia lotynų kalba, po to sukalbėjo Tikėjimo išpažinimą. Bet tada vyskupas buvo kitame lageryje, maždaug už dviejų kilometrų. Šiokiadieniais ligonių judėjimą tvarkė ligoninės viršininkė, vyriausiojo mūsų Intos lagerių sistemos kagiebisto žmona – gydytoja Stuško. Jeigu neprisipažinsi, mes turime priemonių, kurios tau padės prisipažinti. Po mano vizito į Kuriją valdytojas kanauninkas Juozapas Stankevičius Pušiniui pristatė mane kaip naują kunigą. Stankevičius savo atsiminimuose rašė: „Tai buvo komunistas, kuris davatkišku fanatizmu buvo numatęs Lietuvoje sunaikinti religiją. Kanauninkas Stankevičius paragino: – Susirask kleboną, kuris tave priimtų dirbti. ANTANAITIS Vincas BELOZARAS Petras BLADŽIŪNAS Jonas BUROKAS Feliksas ČERŠKUS Napalys DRŪLIA Boleslovas JAKUBONIS Petras JARMALAVIČIUS Vaclovas JUNDULAS Benas KAUŠPĖDAS Zigmundas KILINSKAS Stasys LIMANTAS Medardas LIUTKEVIČIUS Kazys LIUTKUS Antanas MARKEVIČIUS Leonas METELIONTS Anatolijus NARKUS Juozas NUMGAUDIS Juozas PARSKAVDAS Pranas PETRULIS Kazys PILIPONIS Vaclovas PIVARIŪNAS Alfonsas PUPELIS Jonas RAZMĖNAS Jonas RILYS Aleksandras SABALIAUSKAS Albinas SIDORAS Dominas SIDARAVIČIUS Pranas STANČIKAS Antanas STOKĖ Jonas STUNŽĖNAS Steponas ŠČIUKA Mečislav TAMULAITIS Bernardas-Jonas TOMĖNAS Jonas TRINKŪNAS Aleksandras VENGRAITIS Bronislovas VITKEVIČIUS Povilas VTORNICKAS (Bainauskas) Jonas ŽALDOKAS Julijonas ŽIČIUS PranasŠ-BB Nr.

Mokyklos patalpas kūreno krosnimis, žiemą būdavo šaltoka. Mokykloje paprastai buvo du mokytojai – vyras ir moteris. Ji peržiūrėjo mūsų sąsiuvinius, kuriuos buvo surinkusi pirmoji mokytoja, atnešė juos perplėštus per pusę ir išmetė. Tada mokykloje buvo gyva tokia tema, ir vaikai ją aptarinėdavo. Jis jaunas išvyko į Ameriką ir kartkartėmis grįždavo į Lietuvą. Vidiškius greit pasiekdavo žinia, kad apsilankys Pranciškus Kalibatas. Sutikdavo jį su orkestru, ir atvykęs jis palikdavo orkestrui 500 litų. Paskyrus baudą, antrą kartą tą dieną nusikeikus bauda nebuvo skiriama. Ta vyresnė – Felicija Barkauskaitė – vėliau studijavo mediciną. Kai paaugome, nupirko dviračius – tai važiuodavome dviračiais. Ypač mes, vidiškiečiai, dažnai su lyduokėnais nesusikalbėdavom. Mokyklos vedėjas buvo mokytojas Stasys Baltrušis, Lietuvos savanoris (jo sūnus Kaune yra žinomas profeso - rius Romualdas Baltrušis). Tai į mokyklą nuo namų mums buvo dvylika kilometrų. Minėjau, kad neturėjome pasų ir kad tada bolševikai kaip asmens dokumentą pripažino bažnytinius metrikus (Lietuvos Respublikoje pasus pradėjo išduoti gal nuo 1920-ųjų). Byloje esančiame tardymo protokole rašoma, kad tardoma ji sakiusi, jog pažįstu partizanus Šarūną, Buteikį ir Žvirblį, ir kad esu jai davęs antitarybinių lapelių. Jei ką dariau su partizanais, tai tik vykdydamas savo – „Didžiosios kovos“ 5-ojo bataliono – vado Stiklo nurodymus. Byloje nurodoma, kad į Kauną atvykau pirkti ginklų Šarūno pavedimu. Matyt, sukurptos pagal jų turimą operatyvinę medžiagą siekiant parodyti mano ryšius su partizanais ir taip apkaltinti. Vėliau jis aplankydavo kanauninką Petrą Raudą Svėdasuose. Čia, kaip ir pradiniame tardyme, akistatos su savo liudininke negavau. Vagonų langelius užkaldavo, bet pro grotų plyšius galėdavai šį tą matyti. Vidurvasarį Juodišių išsikvietė KGB: – Generole majore, noriu su tamsta pasikalbėti. Ir ėmė klausinėti, ar negalėtų padėti – informuoti, ką galvoja, ką kalba lietuviai lageryje. Šiaip nebuvo leidžiama lankyti kalinių iš kito korpuso. „Kaptiorkos“ vedėjas buvo lietuvis – pulkininkas-leitenantas Mykolas Jašinskas. Tada profesorius gal trim dienom užsidarė savy ir su niekuo nekalbėjo. Per lagerio „vidinį paštą“ laišku savo ateities reikalą aptariau su vyskupu Pranciškumi Ramanausku ir gavau atsakymą, kad turiu būti įšventintas kunigu. Tada centrinėje ligoninėje gydytojų buvo apie dvidešimt. Bet [mūsų tarnyboje] yra tvarka, kad kiekvienas areštuotasis pats turi prisipažinti savo padarytus nusikaltimus. Pateikiau vyskupo Pranciškaus Ramanausko rašytą raštelį: „Mano žiniomis kunigas Alfonsas Svarinskas nėra nubaustas jokiomis bažnytinėmis bausmėmis“. Tuo laiku Religinių kultų įgaliotiniu buvo aršus kagiebistas B. Nors jau buvo jaučiamas tam tikras atlydys – net jo žodžiuose galėdavai išgirsti lietuvybės gaideles. Ji gyveno Kaune ir buvo Prisikėlimo bažnyčios parapijietė. Per Sekmines daug mūsų – grįžusių politinių kalinių, tarp jų nemažai kunigų – ėjome procesijoje Vilniaus Kalvarijose. O tada, 1956 metais, po kiek laiko vėl apsilankiau Kauno kurijoje. Kulautuvoje pradėjau darbuotis 1956 metų rugpjūčio pabaigoje. PASTABA: LGGRTC Pasipriešinimo dalyvių teisių komisija 20, 20 ir 20 posėdžiuose pripažino LAISVĖS KOVŲ DALYVIŲ statusą (po mirties) aukščiau išvardytiems nužudytiesiems Rainiuose.

Kitas kankinimo metodas: paguldydavo kniūbsčią ant uslano (suolo), galvą padėdavo taip, kad Adomo obuolys kakle būtų ant uslano krašto. Aš tai neigiau, nes iš tikro jokių laikraščių iš nieko ir nesu gavęs ir nesu perdavęs, todėl prašiau akistatos su Bliukyte. Neturėjau išeities, mačiau, kad netenku jėgų ir sąmonės, todėl, kai kartą buvau iškviestas tardymui ir vėl iš manęs buvo reikalaujama prisipažinti, aš apšmeižiau save, nurodydamas neegzistuojančius faktus ir veiksmus, kurie ir tapo mano kaltinimo medžiaga. Teismo posėdyje aš ėmiau įrodinėti nepagrįstumą, dirbtinumą ir falsifikaciją visų kaltinimo faktų, kurie buvo išgauti per pasityčiojimus ir ilgalaikius mušimus.

Taip suskaičiuodavo šimtą „lazdų“ – kiek paskirta prokuroro. Blogiau, kai per naktį tardydavo ir mušdavo neduodami miegoti (gal kokias penkias–septynias valandas), o paryčiais atvesdavo į kamerą. balandžio ir birželio mėnesiais aš nuo nacionalistinio pogrindžio perdaviau jai po vieną antitarybinių laikraščių „Žalias Velnias“ paketą. [Abezė] Šis pirmasis kalinimo laikotarpis man, jaunam žmogui, buvo gyvenimo mokykla. Grįžtant kažkodėl kilo mintis: „Kai grįšime į Lietuvą, reikia atkurti Mūrinę Lietuvą“.

Dar arkliais veždavo prekes iš Ukmergės į Panevėžį, Rokiškį, Biržus ir kitur. Per metus mažiausiai tris keturis kartus tėvai susikviesdavo visus gimines. Reikia pasakyti, kad ir tardytojai, ir Karinis Tribunolas pasistengė nepastebėti neatitikimo tarp Bliukytės parodymų, kuri teigė, kad aš jai perdaviau du paketus, ir mano, kai sakiau, kad tris. Kai po teismo man buvo leista parašyti kasacinį skundą, aš vėl nusprendžiau nuslėpti paketų perdavimo Bliukytei faktą, bijodamas vėl patekti į tų pačių tardytojų rankas, nes buvau nepaprastai išsekęs ir supratau, kad nepajėgsiu iškęsti visų pasityčiojimų, jei jie prasidėtų nuo pradžių.1947 m. Anksčiau ar vėliau mes pasieksime mieląją Tėvynę, ir tuomet mūsų kelias į Almą. Jei Dievas davė man daug malonių, tai kodėl Jis gali šykštėti Tau ar Petrui.

Pavyzdžiui, mūsų giminių buvo keturiose parapijose. Vieni – Vidiškiuose, kiti – trijose kaimyninėse parapijose: Žemaitkiemyje, Kavarsko parapijoj ir Taujėnuose. Bet bijodamas vėl patekti į tų pačių tardytojų rankas pertardymui, aš vėl save apšmeižiau, kad tris kartus perdaviau Bliukytei po vieną paketą su man nežinomu turiniu. Todėl jau šiandien, Jonai, turėdamas laisvo laiko, svajok, dirbk ir ruoškis.

Tai pirmoji atsiminimų dalis, kurioje pasakojama apie šeimą, mokslus, du rūsčius kalinimo laikotarpius, kunigystės šventimus ir tarnystę pirmosiose parapijose. Pavyzdžiui, Tėtei reikėdavo dalgiu nukirsti pusantro hektaro rugių, o Mamai (kartais ji gaudavo pasamdyti pagalbai moterį) – juos surinkti, surišti, pėdas statyti, o paskui vakare sustatydavo gubas. Lygiame kely ar arkliui į kalną vežimą traukiant neleisdavo į vežimą sėsti, kad arkliui būtų lengviau. Ir senelis šokdavo, nors jam aštuoniasdešimt metų buvo. Senelis sakydavo, kad mano brolio duktė Marytė Svarinskaitė labai gerai šoka (dabar ji gydytoja, gyvena Rokiškyje). Aš šokti nemėgau, man labiau patiko dvasiniai dalykai. Man tie du pusbroliai imponavo – norėjau būti į juos panašus, bet niekuo nemokėjau groti. Susirinkdavo žmonės iš viso kaimo – kas šoka, kas dainuoja, kas lazda pasiramsčiuodamas ateina pasėdėti, pasiklausyti. Niekas ten apie pinigus negalvojo, tik kad kaime būtų linksmiau. Vykdavome arkliais, kartais dviem (namuose turėjome du, kartais tris arklius). Tada kaime buvo įprasta, kad pirma žmonės parodo, ką turi, o po to kviečia į gryčią valgyti. Jame prašiau po bausmės, atliktos Abezės lageryje, perkelti mane į Altajų. Prieš važiuodamas galėtum aplankyti prie Maskvos gyvenantį Teofilių Kaišiadoriškį. Būti servus Domini, tiesa, yra ne tik garbingas dalykas, bet ir labai atsakingas.

– tardami skaičių tik pridėdavo guminę lazdą prie kūno. Tolesnių tardymų metu tardytojas leitenantas Šurin ėmė mane konkrečiai kaltinti, kad anksčiau areštuota Bliukytė Ona parodė, jog 1946 m. Antra, sutikau labai daug kilnių, mielų žmonių, kurie mane toliau formavo ir davė jėgų viską iškęsti.

Tada partizanai tyliai ramiai paliko namus, o mes ramiai tęsėme. Matyt, dėl mušimų šios pavardės išliko mano atminty. Kai matydavo, kad netenki sąmonės ar baigiesi, iš peties įkirtę penkiasdešimt smūgių toliau tik atskaičiuodavo kirčius – vienas, du, trys, ... Jų išsigalvoti aš negalėjau.19 leitenantas Šurin [Čurin] iškvietė mane tardymui, kuriame dalyvavo keli karininkai, tarp jų LTSR saugumo ministro pavaduotojas Martavičius, kuris netaręs nė žodžio ėmė mane mušti, o paskui jį ėmė mušti ir kiti, kol kruvinas netekęs sąmonės aš nenugriuvau.

1844 metais pradėjo, ir 1856 metais Vidiškiuose prie Ukmergės–Anykščių kelio buvo pastatyta mūrinė neoklasicistinio stiliaus Švč. Kiekvieną pirmąjį mėnesio sekmadienį prie šio stalelio per Sumą susėsdavo maršalkos ir čia melsdavosi. Vaikams gimus tėveliai visą savo gyvenimą nugyveno Kadrėnų kaime, gražioje vietoje prie Mūšios upės. Bažnytkaimyje, atrodo, buvo likęs tik vienas valakininkas. Jo gyventojai buvo neturtingi, bet duonos užteko, badaujančių nebuvo... Gyvas likęs karininkas, kalėjęs kartu su Morkūnu, pasakojo, kaip kartą lageryje radijo taškas smarkiai šaukė. Mano Mama niekur nedirbo, niekur netarnavo, mokėjo tik lietuviškai. Sunkiai dirbo: šeimininkavo, valgyt gamino, skalbė, lopė, mokė vaikus ir visus kitus darbus dirbo. Mokėjo skaityti iš savo motinos visą gyvenimą išsaugotos maldaknygės „Dievo malonių šaltinis“. Va, gal čia ir buvo mano „specialybės“ pradžia – kodėl tapau ir politiku, nors niekad apie tai negalvojau. Pakilkit, griaučių šiurpūs milijonai, Garbingi pulkai ir legionai, – Ir tie, kurie nuo šalčio ir nuo bado Pūgų simfonijose mirtį rado, Ir tie, kurie už laisvą, lakią mintį Dūlėja nukankinti. Nuoširdžiausiai ačiū už linkėjimus man, mano draugams ir broliškus jausmus. Aš džiaugiuosi, kad Tu likai nežiūrint į bjaurią aplinką tuo pačiu idealistu. Man atrodo, kad susirinkę mes į mielą Tėvynę turėsime visi buvę kurso draugai susitikti Almoje ar kur kitur šiuo reikalu pasidalinti savo gyvenimo praktika, padaryti galutinį pasiryžimą ir eiti naujuoju Lietuvos keliu su liaudimi drauge, su liūdinčiais liūdint, su juokiančiais juokiantis ir t. Mūsų Tėvynė pergyveno baisius sukrėtimus, kurie skaudžiai atsiliepė į jos fizinį ir dvasinį gyvenimą. Manau, kad rudeniop bus vienoks ar kitoks atsakymas. Birželio mėnesį turi būti vienoks ar kitoks atsakymas.

Mano Tėvų namai Kadrėnuose buvo įprasti ūkininko namai. Ignas neišlaikęs sušuko: – Uždarykite tą gavarilką! Pakilkite išniekinti, Subjauroti, apluošinti, Su aimanomis ir klyksmais, Su maldomis ir su keiksmais, Su budelių girta gauja, Kuri žibintų žaroje Ant jūsų kapo spardėsi ir šoko. Bet tyli kapinynų tamsios kalvos, Nekyla niekas iš drėgnos duobės. Mes, kaip tautos avangardas, negalime būti abejingi svarbioms atgimimo problemoms. Aš turiu būti paleistas, nes esu iki kaulų smegenų tarybiniai nusiteikęs. Balandžio mėnesį padaviau pareiškimą Chruščiovui, kad pritaikę 2/3 perkeltų į Altajaus naujas žemes.

Leave a Reply

  1. sailor moon dating simulator game series 15-Jun-2017 21:30

    THE CARETAKER GAZETTE is not affiliated with and has no connection to any of these websites.